Pastaraisiais metais, senstant visuomenei, daugės pagyvenusių žmonių. Tarp pagyvenusių žmonių neįgalūs pagyvenę žmonės yra labiausiai pažeidžiama visuomenės grupė. Jiems sunku rūpintis namais.
Nors paslaugos, teikiamos „nuo durų iki durų“, gerokai išsivystė, remiantis vien tradicinėmis rankinio darbo paslaugomis, ir joms įtakos turėjo tokie veiksniai kaip nepakankamas slaugos personalo kiekis ir didėjančios darbo sąnaudos, sunkumai, su kuriais susiduria neįgalūs pagyvenę žmonės, slaugydami save namuose, iš esmės nepasikeis. Manome, kad norint lengvai pasirūpinti neįgaliais pagyvenusiais žmonėmis, kurie namuose rūpinasi savimi, turime sukurti naują reabilitacinės priežiūros koncepciją ir paspartinti tinkamos reabilitacinės priežiūros įrangos populiarinimą.
Visiškai neįgalūs pagyvenę žmonės kasdien praleidžia lovoje. Apklausos duomenimis, dauguma šiuo metu namuose prižiūrimų neįgalių pagyvenusių žmonių guli lovose. Pagyvenę žmonės ne tik nelaimingi, bet ir stokoja elementaraus orumo, be to, jais sunku rūpintis. Didžiausia problema yra ta, kad sunku užtikrinti, jog „Priežiūros standartai“ numatytų apsivertimą kas dvi valandas (net jei esate globėjas savo vaikams, sunku normaliai apsiversti naktį, o laiku neapsiverčiantys pagyvenę žmonės linkę į pragulas).
Mes, normalūs žmonės, iš esmės tris ketvirtadalius laiko praleidžiame stovėdami arba sėdėdami, o lovoje – tik ketvirtadalį. Stovint ar sėdint, slėgis pilve yra didesnis nei krūtinėje, todėl žarnynas nusmunka. Gulint lovoje, žarnynas pilve neišvengiamai grįžta į krūtinės ertmę, sumažindamas krūtinės ertmės tūrį ir padidindamas slėgį. Kai kurie duomenys rodo, kad deguonies suvartojimas gulint lovoje yra 20 % mažesnis nei stovint ar sėdint. O deguonies suvartojimui mažėjant, mažėja ir jo gyvybingumas. Remiantis tuo, jei neįgalus pagyvenęs žmogus ilgą laiką guli lovoje, neišvengiamai smarkiai pablogėja jo fiziologinės funkcijos.
Norėdami tinkamai rūpintis ilgai lovoje gulinčiais neįgaliais pagyvenusiais žmonėmis, ypač siekdami išvengti venų trombozės ir komplikacijų, pirmiausia turime pakeisti slaugos koncepciją. Turime tradicinę paprastą slaugą paversti reabilitacijos ir slaugos deriniu, glaudžiai sujungti ilgalaikę priežiūrą ir reabilitaciją. Kartu tai ne tik slauga, bet ir reabilitacinė slauga. Norint pasiekti reabilitacinę priežiūrą, būtina stiprinti reabilitacinius pratimus neįgaliems pagyvenusiems žmonėms. Reabilitacinė mankšta neįgaliems pagyvenusiems žmonėms daugiausia yra pasyvi „pratimas“, kuriam atlikti reikia naudoti „sportinio tipo“ reabilitacinės priežiūros įrangą, kad neįgalūs pagyvenę žmonės galėtų „judėti“.
Apibendrinant galima teigti, kad norint tinkamai pasirūpinti neįgaliais pagyvenusiais žmonėmis, kurie namuose savimi rūpinasi, pirmiausia turime sukurti naują reabilitacinės priežiūros koncepciją. Pagyvenusiems žmonėms neturėtų būti leidžiama kasdien gulėti lovoje veidu į lubas. Reikėtų naudoti pagalbines priemones, turinčias ir reabilitacijos, ir slaugos funkcijas, kad pagyvenę žmonės galėtų „mankštintis“. „Dažnai kelkitės ir judėkite iš lovos (netgi atsistokite ir vaikščiokite), kad būtų pasiektas organiškas reabilitacijos ir ilgalaikės priežiūros derinys. Praktika įrodė, kad naudojant minėtus prietaisus galima kokybiškai patenkinti visus neįgalių pagyvenusių žmonių slaugos poreikius, o tuo pačiu metu tai gali labai sumažinti priežiūros sunkumus ir pagerinti priežiūros efektyvumą, suvokiant, kad „nebebus sunku rūpintis neįgaliais pagyvenusiais žmonėmis“, o svarbiausia, tai gali labai pagerinti. Neįgalūs pagyvenę žmonės jaučia naudą, laimę ir ilgaamžiškumą.
Įrašo laikas: 2024 m. sausio 24 d.
